Lietuvos kultūra

Verpimo ratelis

Lietuvos kultūra – Lietuvos teritorijos gyventojų dvasinės veiklos ir bendravimo produktų bei priemonių (mokslas, menas, filosofija, religija, pasaulėžiūra, kalba), socialinių santykių ir juos atitinkančių institucijų (moralė, teisė, politika), gyvensenos (papročiai, tradicijos), visuomenės sukuriamų žmogaus poreikiams būtinų materialiųjų gėrybių ir jų gaminimo priemonių, visų gėrybių ir socialinių institucijų panaudojimo žmogaus fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui, jo laisvės realizavimui būdų ir procesų visuma.

Istorija

Priešistorė

Laikotarpis nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvoje (10 – 9 tūkstantmetis pr. m. e.) iki XIII a. pirmųjų dešimtmečių – valstybės susidarymo pradžios, pagal būdingus požymius skirstomas į akmens, bronzos ir geležies amžius, o šie skirstomi į dar smulkesnius periodus, vadinamus archeologinė archeologinėmis kultūromis.

Baltų kultūros formavimasis

VI a. – VII a. baltų užimtos teritorijos vėliau mažai kito, tik vienos gentys (sėliai) silpo, kitos (lietuviai) – stiprėjo; stipresnės gentys silpnesniųjų sąskaita plėtė savo teritoriją. Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais, kuriuos vienijo bendra kalba, teritorija ir gyvensena; tai rodo deginimo papročio plitimas. Laikotarpio pradžioje beveik visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys mirusiuosius laidojo nedegintus, o XII a. – XIII a. deginimo paprotys buvo įsigalėjęs visur. Genčių junginius vieną nuo kito skyrė neapgyventi ir žemdirbystei netinkami žemės plotai, dažnai apaugę miškais. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, todėl svarbus bendruomenių gyvenime buvo žirgas; jis ar jo dalys laidota su mirusiuoju. Kasdienis gyvenimas vyko mažuose kaimuose. Gerai įtvirtinti piliakalniai su šalia esančiomis didelėmis papėdžių gyvenvietėmis tapo besiformuojančių kunigaikščių rezidencijų vietomis; tai IX a. pabaigoje pabrėžia anglosaksų pirklys Vulfstanas. Pasak jo, aisčių žemėje (Eastland) yra daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius.

1 tūkstantmečio antroje pusėje stulpinės konstrukcijos būstus su atviru židiniu viduryje pamažu keitė iš sienojų suręstos pirkios su iš akmenų sukrauta ar iš molio plūkta krosnimi. Dėvėti vilnoniai ir lininiai drabužiai, kailiniai. Vyrai ir moterys nešiojo daug žalvarinių, kartais sidabrinių ir sidabru ar alavu dengtų papuošalų. Prekiauta kailiais, vašku, arkliais, pirkta Vakarų Europos, Skandinavijos, Rusios meistrų kaltų kalavijų, nuo XI a. – XII a. naudoti šalmai, grandijai (grandininiai šarvai), atsirado pirmieji pinigai (sidabro lydiniai, ilgieji). Mainai, iš kitų šalių į Lietuvą patenkantys ginklai, papuošalai, kiti dirbiniai skatino plėtoti ir vietinius amatus, ypač kalvystę, auksakalystę, o nuo X a. – XI a. ir puodininkystę.

IX a. – XII a. – vėlyvajame geležies amžiuje – ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo IX a. - XI a. pirmoje pusėje Europoje vykusi vikingų ekspansija, kuri veikė prūsus, kuršius ir šiek tiek žiemgalius, o vėliau – ir susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983 m.) ir lietuvių (1040 m.), Lenkijos valstybė – prūsų (1018 m.) žemes. Rytų Baltijos pakrantėje gyvavusios gentys IX a. – X a., po nesėkmingo 853 m. Apuolės puolimo, pateko į vikingų prekybos su arabų valstybėmis sferą – dėl įvežamų arabiškų monetų dirhemų krašte pagausėjo sidabro. Nuo X a. vyko kuršių ekspansija į krašto gilumą. XII a. antroje pusėje, veikiausiai dėl Danijos įsigalėjimo Baltijos jūros regione, kuršių galybė sumenko.

Rygoje 1202 m. įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes. 1208 m. užėmęs prie Dauguvos upės Sėlpilio pilį ir nukariavęs šiaurinius sėlius, 1219 m. ordinas pradėjo karo veiksmus prieš žiemgalius. 1229-1231 m. Vokiečių ordinas, užkariavęs kuršius, 1230-1249 m. – prūsus, nuo XIII a. vidurio pradėjo ekspansiją į gretimas skalvių, nadruvių ir jotvingių žemes; jį pristabdė Didysis prūsų sukilimas. 1274 m. užkariauti nadruviai, 1276 m. – skalviai, 1283 m. – jotvingiai.

Spaudžiamos iš išorės baltų gentys – lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai – ėmė vienytis, sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį. XIII a. vidurio susikūrė Lietuvos valstybė (1253 m. Mindaugas vainikuotas Lietuvos karaliumi) ,

Valstybės susidarymas ir raida

Lietuvos valstybė buvo sukurta XIII a. viduryje etninėse lietuvių ir dalies senrusių, dar vadinamų rusėnais, rusinais, rutėnais, žemėse. Nuo seniausiųjų laikų Lietuva buvo kultūros ryšių tarp įvairių civilizacijos centrų pakraštys, ilgą laiką istoriniuose šaltiniuose nepastebėta net kaimynų lenkų ir senrusių. Lietuvos (Litua) vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo analuose.

XIII a. pradžioje Baltijos jūros rytinėje pakrantėje susiklostė nauja politinė padėtis. Lietuvos kaimynystėje – Prūsoje ir dab. Latvijoje – įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas; susidarė nauji valdžios ir valstybės junginiai, tarp kurių išsiskyrė prūsų ir kitas baltų gentis užkariavęs Vokiečių ordinas. Šis staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas iš esmės pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra

LDK kultūros formavimasis

Lietuvos christianizacija buvo ne tik religinis, bet ir kultūrinis reiškinys. Ji iš esmės pakeitė lietuvių pasaulėžiūrą ir gyvenseną. Imta užrašinėti iki tol praktikuotą išimtinai žodinę teisinę reglamentaciją (valdovų privilegijos, Lietuvos Statutas), valstybėje plito rašytiniai dokumentai (Lietuvos Metrika), kūrėsi vietinė Lietuvos istoriografija (Lietuvos metraščiai), įkurtos pirmosios mokyklos, 1579 m. – Vilniaus universitetas, klostėsi miestų savivalda. Lietuvoje vėlyvųjų viduramžių pabaigoje susidarė katalikiškai Europai įprasta kultūra: lotynų raštija, gotikinė architektūra ir dailė, septynių laisvųjų menų mokymo sistema, krikščioniška istorinė savimonė, šventųjų kultas, riterių ideologija. Lietuvos didieji kunigaikščiai laiškais lotynų, vokiečių, rutėnų ir čekų kalbomis bendravo su visų Europos kraštų valdovais, vėliau šį bendravimą piligriminėmis, riterystės ir studijų kelionėmis plėtojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikai. Nuo XVI a. vidurio imta daugiau spausdinti knygų – pirmoji Rytų Europoje Pranciškaus Skorinos spaustuvė Vilniuje veikė 1522-1525 m. Įkurtos protestantų spaustuvė Brastoje, katalikų – Vilniaus akademijos spaustuvė ir kitos.

Vienas svarbiausių kultūros sklaidos veiksnių buvo rašto kultūros perėmimas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje (kanceliarijoje) sutelkti išsilavinę tarėjai ir sekretoriai padėjo valdovui ir diduomenei apmąstyti ir įgyvendinti valdymo reformas. Raštinėje subrendo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos politinės minties kūrėjai Vaclovas Mikalojaitis, arba Mykolas Lietuvis, Vaclovas Agripa ir kt. XVI a. pradžioje sukurtas pirmasis ištisinis Lietuvos istorijos pasakojimas – plačioji Lietuvos metraščių redakcija – Bychovco kronika, kurioje čia pateikta lietuvių kilmės iš romėnų teorija.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisės surašymas buvo dalis vėlyvaisiais viduramžiais vykstančios bendros rašto sklaidos. LDK teisės kodifikacija prasidėjo kur kas vėliau nei kitose Europos šalyse, XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūrinė, politinė, socialinė ir teisinė raida apibendrinta I (1529 m.), II (1566 m.) ir III (1588 m.) Lietuvos statutuose. Pasinaudota kitų kraštų patirtimi: statutuose akivaizdi lenkų, rusų, vokiečių ir romėnų teisės įtaka, bet jų formuluotės, palyginti su daugeliu ankstesnių Europos teisynų, yra labiau išbaigtos. I Statutas parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kancleriui ir to meto diduomenės lyderiui didikui Albertui Goštautui vadovaujant. Antrojo autoriai – Lietuvoje apsigyvenę lotynų kultūros propaguotojai svetimtaučiai: lenkas Augustinas Rotundas, ispanų kilmės kunigas, teisininkas ir poetas Petras Roizijus. Trečiojo rengimui vadovavo iš stačiatikybės per kalvinizmą į katalikybę perėjęs rutėnų kilmės didikas Leonas Sapiega.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo daugiatautė valstybė, jos sritys ir gyventojų etnosocialinės grupės – lietuviai, lenkai, gudai, ukrainiečiai, rusai, žydai, totoriai, karaimai ir kitos tautos išsaugojo politinį ir kultūrinį savarankiškumą, autonomiją, policentrizmas netrukdė įvairių tautų ir kultūrų tarpusavio sąveikai. Dėl jos susidarė išskirtinių istorinių reiškinių: rutėnų kalba buvo surašyta ir įvairioms etnokonfesinėms grupėms perduota Romos teisė ir lotyniška istorijos samprata, pastatyta gotikinių bruožų turinčių stačiatikių cerkvių. Lietuvos totoriai savo religinius tekstus (fatabus) rašė ne arabiškais rašmenimis, bet iš pradžių rutėnų, vėliau lenkų kalba. Vytauto rezidenciniame mieste Trakuose apgyvendinti tiurkų kilmės karaimai, išpažįstantys karaizmą, savo gyvenamai miesto teritorijai įgijo paprastai tik krikščionių miestams teikiamą Magdeburgo teisės savivaldą.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija susidarymas suformavo politinę lietuvių bajorų tautą, į kurią ilgainiui įsiliejo ir rutėnų žemių bajorija. XIII a. –XVI a. LDK iš esmės paveikė moderniųjų rytų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – genezę, darė įtaką Lenkijos istorinei raidai. Tvirtėjanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos unija XVI a. buvo svarbus veiksnys ir viso Vidurio Rytų Europos regiono raidai. ; ,

Kultūros raida XVI a. – XVIII a.

XVI a. pabaigoje – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūriniame gyvenime reiškėsi 3 epochos – Renesansas, Barokas ir Šviečiamasis amžius, paveikusios architektūros, dailės, literatūros, muzikos raidą. Išryškėjo visuomenės poreikis turėti aukštąją mokyklą. 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas, kuris tapo svarbiausiu šalies švietimo, kultūros ir mokslo, katalikybės stiprinimo centru. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje reformatų ir katalikų kovos skatino raštijos raidą. Nuo XVIII a. trečio dešimtmečio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ėmė plisti su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos, kuriose buvo daugiau dėstoma gamtos ir visuomenės mokslų dalykų, mokiniai ugdomi pilietiškumo dvasia. 1751 m. pertvarkydami mokymo sistemą, Vilniuje jėzuitai įkūrė bajorų mokyklą Collegium Nobilium. XVIII a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje pradėjo kurtis žinių skleidimo sistema. Vilniaus universiteto spaustuvė pradėjo kasmet spausdinti kalendorių – skaitinių knygas. 1760 m. Vilniuje buvo išspausdinti pirmieji laikraščiai lenkų kalba. Populiarėjo istorinė ir politinė literatūra. Pradėta sudaryti ir spausdinti dokumentų rinkinius. Motiejus Dogelis parengė ir išleido pirmąjį mokslinį leidinį, skirtą teisės studijoms – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos aktų kodeksą.

1773 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu buvo įkurta pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerijos pobūdžio ir pirmoji Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bendra administracijos institucija – Edukacinė komisija. Jai buvo perduotos visos Abiejų Tautų Respublikos mokyklos, pavesta rūpintis mokslu. Švietimui ir mokslui finansuoti pajamos buvo skirtos iš buvusių jėzuitų turtų, kurie siekė 40 mln. auksinų. Sukurta 3 pakopų mokyklų sistema: parapinės pradinės, vidurinės ir aukštosios mokyklos. 1775 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos švietimo Provincija buvo suskirstyta į 2 departamentus: Lietuvos ir Baltarusijos. 1781 m. Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos švietimo Provincijos buvo suskirstytos į švietimo apygardas: Lenkijos – 6, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – 4 (Lietuvos, Naugarduko, Palenkės ir Žemaitijos). Kiekviena Provincija turėjo po vieną aukštąją arba vyriausiąją mokyklą: Lenkija – Krokuvos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – Vilniaus. 1781 m. Vilniaus universitetas buvo pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla ir kontroliavo 32 vidurines mokyklas, kurios buvo apygardinės (6 klasių septynmetė) ir paapygardinės (3 klasių šešiametės) mokyklos. Apygardinės mokyklos buvo įkurtos Lietuvos Brastoje, Gardine, Kražiuose ir Naugarduke. Daugiau, kaip 25 žemesnės pakopos vidurinės mokyklos veikė įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vietose. Mokytojus rengė prie universiteto įkurtos mokytojų seminarijos – Vilniuje 1775 m. buvo įkurta pradžios mokyklų, 1783-1797 m. veikė trimetė vidurinių mokyklų mokytojų seminarija.

Įgyvendinant nacionalinės mokyklos idėją ir siekiant, kad mokykla padėtų kultūriškai integruoti visą valstybę, padaryti ją nacionaliniu atžvilgiu vienalytę, nebuvo atsižvelgta į Abiejų Tautų Respublikos politinį dvilypumą bei kultūros įvairovę. XVIII a. pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vidurinių mokyklų mokiniai buvo ugdomi unitarinės, lenkiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietiškumo ir patriotizmo sekėjais. Lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbos buvo laikomos prastuomenės kalbomis. Vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vyravo lenkų kalba. Lietuvių kalba išliko tik pradžios mokyklose. ,

Kultūra ir švietimas XIX a.–XX a. pradžioje

Lietuvą okupavus Rusijos imperijai, XIX a. Lietuvos kaime plėtojosi universalioji ir liaudies kultūros, kurios ilgainiui susiliejo į vieną. Dauguma bajorų laikė save lietuvių kilmės, bet lenkų tautybės (gente lituanus, natione polonus) asmenimis. Dvaro ir kaimo dvasinis gyvenimas buvo artesnis nei dvaro ir miesto. Plėtojantis tautiniam sąjūdžiui kaimo kultūrai ugdyti skirta daugiausia dėmesio, nes liaudis geriausiai išsaugojo savo senąją kalbą ir papročius.

Miestų kultūra nebuvo vienalytė – lenkai, žydai, lietuviai, rusai, totoriai, karaimai dėl kalbinių ir konfesinių skirtumų buvo iš dalies atsiriboję. XIX a. Vilniaus universitetas buvo svarbiausias kultūros ir švietimo centras Lietuvoje, savo mokslo darbais, pažangiomis studentų draugijomis jis pagarsėjo visoje Europoje. Iš pradžių vyravo lotynų, nuo XIX a. antro dešimtmečio – lenkų kalba. Studentų daugėjo (1824 m. imatrikuliuota 900, 1830 m. – 1321), mokėsi ir lietuvių, daugiausia žemaičių bajorai. Universiteto profesūros pastangomis Vilniuje įsikūrė mokslo ir kultūros draugijų: 1805 m. Medicinos draugija, 1808 m. Labdarybės draugija, 1818 m. Spaudos draugija (vad. Tipografijos draugija) ir kitų. Vilnius tapo svarbiu lenkų kultūros židiniu, šia kalba buvo leidžiama daug spaudos. Po 1803-1804 m. švietimo reformos veikė parapinės mokyklos (pradinės), apskrities mokyklos ir gimnazijos. Po 1830-1831 m. sukilimo kai kurios dviejų pastarųjų tipų mokyklos buvo uždaromos: 1809 m. Vilniaus gubernijoje jų buvo 15, 1839 m. – 10, 1858 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose – 13. Parapinių mokyklų 1804 m. Vilniaus gubernijoje buvo 153, 1839 m. – 67, 1856 m. Vilniaus ir Kauno gubernijose – 94. Žemaičių vyskupijos parapinėse ir kaimo daraktorinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai.

„Виленский вестник-Kurier Wileński“

Po 1831 m. sukilimo Vilniuje lenkų kalba leista nedaug leidinių. 1841-1915 m. ėjo dvikalbis pusiau oficialus laikraštis „Виленский вестник-Kurier Wileński“, 1841-1851 m. unijinės krypties žurnalas „Athenaeum“, keletas kitų. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, vėliau ir kitas aukštąsias mokyklas, krašto kultūros ir mokslinį gyvenimą telkė Vilniaus laikinoji archeologijos komisija, veikusi 1855-1864 m. ir Senienų muziejus.

XIX a. literatūroje ir dailėje vyravo (kaip ir Vakarų Europoje) romantizmas, jį skatino ir nepriklausomybės siekis, kūrė talentingas poetas Adomas Mickevičius. XIX a. pirmoje pusėje atsirado demokratinės lietuvių tautinės kultūros židinių: XIX a. trečiame dešimtmetyje Vilniaus universitete susibūrė lituanistinis studentų būrelis, Sankt Peterburge penktame dešimtmetyje veikė lietuvių būrelis – dalyvavo Simonas Daukantas, Jonas Krizostomas Gintila, Motiejus Valančius ir kiti. 1845-1864 m. Varniuose Motiejus Valančius telkė apie save lietuvių intelektualus, išrūpindavo jiems valstybės ir bažnytines tarnybas; Svirlaukio (Kuršo gubernija) dvarininkas P. Smuglevičius priglausdavo lietuvių intelektualus, buvo jų mecenatas.

Gausėjo lietuviškos spaudos: 1801-1850 m. išleisti 227, 1851-1861 m. – 205 spaudiniai lietuvių kalba. Po 1863 m. sukilimo vykusios represijos neigiamai paveikė Lietuvos kultūrą ir švietimą. Parapinės mokyklos uždarytos, jų vietoje buvo steigiamos rusiškos pradinės (liaudies) mokyklos, į jas skiriami tik mokytojai rusai, mokoma, išskyrus Užnemunę tik rusų kalba. Lietuviai savo vaikus mokė juos slaptose mokyklose. Buvo pertvarkytas vidurinių mokyklų tinklas: XIX a. pabaigoje Kauno gubernijoje teveikė 4, Vilniaus gubernijos lietuviškose apskrityse – 4 (ir 1 realinė mokykla), Suvalkų gubernijoje – 3 gimnazijos. Įvedus spaudos draudimą lietuvių liaudis boikotavo graždanka spausdintą spaudą, jos išleista nedaug. Mažojoje Lietuvoje susitelkė necenzūruojamos lietuviškos, nuo 1886 m. – ir periodinės spaudos leidyba. Atsiskleidė rašytojų ir poetų V. Kudirkos, Maironio, Žemaitės ir kitų talentai.

Gausėjant iš Rusijos atvykusių valdininkų plėtojosi rusų kultūra – buvo leidžiama oficiali spauda, vadovėliai, religinė literatūra. 1864-1915 m. veikė Vilniaus archeografijos komisija, kuri išleido 391 aktų, skirtų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijai, daugiausia jos stačiatikių gyvenimui. 1867 m. įkurtas Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius.

1904-1906 m. Rusijos valdžios padarytos nuolaidos atvėrė kelią lietuvių ir lenkų kultūros plėtotei. Daugėjo lietuvių draugijoms priklausančių mokyklų: 1907-1914 m. „Saulės draugija“ (neoficialiais duomenimis) įsteigė 62 pradžios mokyklas ir kursus suaugusiesiems, 1907 m. – pedagoginius kursus; 1907-1914 m. „Žiburio draugija“ apie 20 pradžios mokyklų, 1907 m. – mergaičių progimnaziją. Pagausėjo lietuviškos spaudos, 1905-1915 m. išleistos 3632 lietuviškos knygos. 1907-1914 m. Vilniuje veikusi Lietuvių dailės draugija surengė 8 dailės parodas. 1907 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija tyrė lietuvių kalbą, rinko tautosaką, plėtojo antropologinius, archeologinius, archeografinius ir istorinius tyrinėjimus. 1907 m. įsteigta lenkiška, artima krajovcams – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorų palikuonims, istorinę Lietuvą laikiusiems vientisu kraštu, Vilniaus mokslo bičiulių draugija atliko panašias funkcijas. 1905 m. įsteigta Vilniaus kanklių draugija propagavo muzikos ir dramos kūrinius, tokį tikslą turėjo ir 1905 m. Kaune legalizuota „Dainos draugija“, įkurta 1899 m., kitos draugijos; prie jų veikė chorai, bibliotekos-skaityklos ir kitos kultūros įstaigos. Lietuvių kultūros plėtotė glaudžiai siejosi su lietuvių tautiniu judėjimu.

Kultūra ir švietimas 1918–1940 m.

Jau 1919 m. veikė 1036 pradinės ir 38 vidurinės mokyklos, vėliau jų daugėjo. Pirmaisiais metais iškilo mokytojų kvalifikacijos problema: trūko žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, mokytojų kursus baigusieji stokojo pedagoginio darbo patirties. Rytų Lietuvos praradimas neleido lietuviams atkurti istorinio Vilniaus universiteto. 1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštieji kursai, 1922 m. jie pertvarkyti į Lietuvos universitetą, kurio personalą sudarė Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių aukštąsias mokyklas baigę ir mokslo laipsnį įgiję asmenys. Aukštąjį mokslą plėtoti padėjo mokslininkai iš Vokietijos, Šveicarijos, taip pat kitose Europos šalyse gyvenantys rusų emigrantai. Ketvirto dešimtmečio pradžioje pradėjo dirbti universiteto auklėtinių kartos, turėjusios galimybę tobulintis užsienio aukštosiose mokyklose ir taikančios vakarietiškus studijų modelius, atstovai, tačiau dauguma jų po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vakarus.

LTSR kultūros raida

1940 m. birželio 15 d. TSRS kariuomenė pradėjo Lietuvos okupaciją. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai: 1940 m. prieš pat rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą suimta apie 400 ministrų, politinių partijų ir kitų visuomenės veikėjų, karininkų, o jų šeimos ištremtos į Sibirą. 1941 m. birželį iš Lietuvos buvo ištremta 40 000 žmonių, daugiausia inteligentų ir ūkininkų. 1939-1941 m. Lietuva neteko 161 000 žmonių. 1941 m. į Vokietiją repatrijavo 52 600 žmonių, 1942-1944 m. priverstiniams darbams buvo išvežta dar 30 000, daugiausia jaunų, sveikų, darbingų vyrų. Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo žydų teroras. 1942-1944 m. buvo sunaikinti beveik visi (apie 200 000) Lietuvos žydai (litvakai). Buvo sunaikinta ir dvasinė bei materialioji Lietuvos žydų kultūra. Po karo Lietuvoje liko apie 25 000 žydų. Karui baigiantis ir TSRS kariuomenei artėjant prie Lietuvos, iš jos į Vakarus pasitraukė dar 230 000 žmonių, iš jų 150 000 – iš Klaipėdos krašto. 1944-1958 m. į atšiaurius TSRS rajonus prievarta išvežta 260 000 Lietuvos gyventojų.

1944-1945 m. TSRS kariuomenei vėl okupavus Lietuvą imtasi vykdyti vadinamąją kultūrinę revoliuciją. Jos uždavinys – slopinti žmonių tautinę, religinę sąmonę – piršti proletarinį internacionalizmą. Iš esmės tai reiškė visko, kas rusiška, liaupsinimą ir lietuvių tautinio menkavertiškumo ugdymą, praeities meno, literatūros atmetimą. Kultūros sovietinimui kontroliuoti TSRS pavyzdžiu įkurtos komunistų partijos politiką vykdančios Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos teatro draugija ir kitos organizacijos. Buvo kuriamas ideologinių institucijų tinklas.

Tęstas 1940 m. pradėtas bibliotekų valymas. 1944-1951 m. iš jų fondų buvo išimta apie 600 000 egz. religinio turinio, nemarksistinės filosofijos, užsienio autorių, taip pat kitų nepriklausomą Lietuvą ir jos kultūros laimėjimus primenančių knygų. Dauguma jų sunaikinta, tik kai kurios pateko į bibliotekų specialiuosius fondus. Viešosios informacijos priemonėse, literatūroje uždrausta minėti į Vakarus pasitraukusių rašytojų, mokslininkų ir kt. asmenų pavardes. LKP(b) iniciatyva buvo naikinami kultūros paminklai, buvo uždaromos ir sandėliais verčiamos bažnyčios. Iki šešto dešimtmečio pradžios sunaikinti, išniekinti arba suniokoti 526 istoriniai paminklai. Vengdami represijų į Vakarus pasitraukė apie 60 000 Lietuvos gyventojų, tarp jų apie 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų, daugiau, kaip 1000 mokytojų, 400 aukštųjų mokyklų dėstytojų, 2000 studentų ir gimnazijų vyresniųjų klasių moksleivių. Tarp pasitraukusiųjų buvo pusė Lietuvos rašytojų draugijos narių. 1944-1953 m. suimtas 1651 kūrybinės ir mokslo inteligentijos atstovas, dauguma ištremti arba kalinti, kai kurie nužudyti.

Po J. Stalino mirties prasidėjusio atšilimo laikotarpiu lietuvių kultūra plėtojosi idėjinių ir dorovinių kompromisų pagrindu. Kultūroje, kuri buvo bene vienintelis tautos saviraiškos būdas, pynėsi laisvėjimo iliuzijos, savarankiškumo siekiai, tautiškumas ir lojalumas valdžiai, kartu kultūra buvo svarbi okupacinio režimo dekoracija. Didesni kultūros pokyčiai prasidėjo šešto dešimtmečio viduryje, kai imta palankiau vertinti kūrybinį palikimą. Lietuvoje daugėjo pareigūnų lietuvių, ėmė rastis patriotizmo tendencijų, bet buvo išsaugota kultūros administracinės priežiūros sistema. Kūrybines organizacijas prižiūrėjo KGB, visi leidiniai buvo cenzūruojami. Bandymai siekti kultūrinės autonomijos valdžiai kėlė nerimą, todėl po 1956 m. Vengrijos revoliucijos ir 1956 m. Poznanės darbininkų sukilimo LKP vadovybė leido suprasti, kad kultūros kontrolės sistema iš esmės nesikeis.

Lietuvos visuomenę ir jos kultūros gyvenimą labai veikė teatras. Nuolat susidurdamas su valdžios diktatu režisierių ir aktorių dėka novatoriškas Lietuvos teatras tapo žinomas ir vertinamas TSRS. Atšilimo laikotarpiu įsteigtas Liaudies buities muziejus Rumšiškėse, įkurtos liaudies meno ir kraštotyros draugijos, legalizuoti etnografiniai tyrimai, leista kurti folkloro ansamblius. Slapta plito naujasis folkloras – partizanų ir tremtinių dainos. Po 1968 m. TSRS intervencijos į Čekoslovakiją, ypač po 1972 m. neramumų Kaune per R. Kalantos laidotuves, imta varžyti kultūrinį gyvenimą, menininkams buvo priekaištaujama dėl kūriniuose vyraujančio pesimizmo, pakeisti leidyklų ir periodinių kultūros leidinių redaktoriai, kai kurie šios srities valdininkai. Ypač atkakliai buvo persekiojama nelegali spauda, griežtai baudžiami jos leidėjai.

Septinto dešimtmečio pabaigoje – aštunto dešimtmečio pradžioje LKP CK ir kitose ideologinės priežiūros institucijose pradėjus dirbti kvalifikuotesniems žmonėms formos modernizmas lietuvių literatūroje ir mene buvo faktiškai oficialiai pripažintas. Nors Maskvos diktatas visą laiką vertė ieškoti kompromisų, vienais geriausių lietuvių tautos savasties, identiteto reiškėjų tapo režisierių M. Giedrio, V. Žalakevičiaus, A. Žebriūno ir kitų sukurti kino filmai. Kaip sudėtinė lietuvių tautos kultūros dalis, nors nuo tautos daugumos atskirta Geležine uždanga, plėtojosi į Vakarus pasitraukusių lietuvių menininkų kūryba.

Septinto dešimtmečio viduryje pasibaigus N. Chruščiovo inspiruotam moderniojo meno puolimui Lietuvos kūrėjai aktyviau ėmė perimti Vakarų šalių kultūros ir meno metodus bei formas, į Lietuvą skverbėsi Vakarų masinė kultūra. Lietuvos menininkai turėjo palyginti daugiau laisvių negu kitų TSRS respublikų kūrėjai. Partinė nomenklatūra vadovavo kūrybinių organizacijų veiklai, kišosi į kūrybą, bet Lietuvos mokslininkai, ypač lituanistai, rašytojai, menininkai, kompozitoriai, architektai ir kiti kultūros kūrėjai, neperžengdami sovietinės sistemos nustatomų ribų, siekė turtinti tautinę kultūrą, puoselėti ir ginti lietuvių kalbą.

1988 m. birželio 3 d. Vilniuje 35 žymūs kultūros ir mokslo žmonės (tarp jų 17 LKP narių) įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę (Sąjūdis). Netrukus Sąjūdžio grupių įsisteigė visoje šalyje.

Lietuvių etninė kultūra

Lietuvių tradicinę tautosaką kūrė daugiausia valstiečiai. Jai įtaką darė dažniausiai per dvarus ir miestus atėję reiškiniai. Sukurta gausi pasakojamoji ir dainuojamoji tautosaka, dainoms būdingas lyrizmas. Formų įvairumu, gausia puošyba ir sąsajomis su istoriniais meno stiliais pasižymi smulkiosios liaudies architektūros kūriniai (koplytėlės, kryžiai ir kt.) su medžio skulptūra ir geležinėmis ornamentuotomis viršūnėmis. Lietuvos Respublikoje veikia Etninės kultūros globos taryba, kuri rūpinasi lietuvių etninės kultūros globa, paveldo apsauga, meninių kultūros formų tęstinumu ir etnografinių sričių savitumo palaikymu. , , ,

Liaudies medicina

Lietuvių liaudies medicina yra liaudies kultūros dalis: daug lietuvių liaudies medicinos žinių atsispindi papročiuose, patarlėse, priežodžiuose, sakmėse, pasakose. Žinių apie lietuvių liaudies mediciną randama nuo XVII a. – istorikų, rašytojų, etnografų, farmacininkų, gydytojų, mokslininkų darbuose. Apie liaudies mediciną rašė Matas Pretorijus, Teodoras Lepneris, Motiejus Strijkovskis, Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas, Laurynas Ivinskis, Adalbertas Becenbergeris (Vokietija). Lietuvių liaudies medicinos raida ir bruožai panašūs į kitų tautų liaudies medicinos, bet lietuvių archajiškesnė, palyginti geriau išlikusi ir daug gausesnė negu kitų Europos tautų. Gydymui naudota daugiau, kaip 200 mineralinių, 500 gyvūninių, 150 žemesniųjų ir 2000 aukštesniųjų augalinių žaliavų, todėl naudotų priemonių gausumu ją galima lyginti su senąja indų, kinų, Tibeto, arabų liaudies medicina.

Valgiai

Nuo seniausių laikų vienas svarbiausių lietuvių valstiečių maisto produktų buvo grūdai (rugiai, miežiai, kviečiai, avižos). Iš rugių kepdavo paprastą ir plikytą juodą duoną. Juodai duonai miltus įmaišydavo šiltame vandenyje su ankstesnio kepimo raugu, tešlą per naktį paraugdavo duonkubilyje, plikytai – dalį miltų užplikydavo, tešlą raugindavo apie tris dienas, duona buvo saldžiarūgštė, ne taip greit sendavo. Į duoną dėdavo kmynų.

Iš mėsos daugiausia valgė kiaulieną. Kiaules skersdavo prieš Kalėdas ir Velykas, laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių buvo vadinamas mėsėdžiu. Mėsą sūdė skobtiniuose loviuose ar kubiluose 2-4 savaites. Kumpius, dešras, lašinius rūkydavo: Žemaitijoje – didžiajame kamine, Aukštaitijoje – pirtyje, Suvalkijoje – iš lentų sukaltoje rūkykloje. Rūkė alksninių malkų, kadagių šakelių dūmais. Šiaurės Lietuvoje valgė sūdytus lašinius, Dzūkijoje – vytintą kumpį. Paukštieną valstiečiai valgydavo retai – per šventes ar susirgę. Miškingų vietovių gyventojai medžiojo laukinius paukščius (žąsis, antis, varnas, tetervinus), kilpomis gaudė kiškius. Žuvų daugiausia valgė pamario, pajūrio ir ežeringų Lietuvos rajonų gyventojai. Vasarą dažniausiai vartojo pieną, bulves, daržoves ir kiaušinius. Nuo seno lietuviai labiau mėgo saldų, mažiau – rūgusį karvių pieną. Iš grietinės mušė sviestą. Aukštaitijoje labiau mėgo varškę, Žemaitijoje – sūrius.

Kiekviena etnografinė sritis turėjo mėgstamus valgius. Žemaičiai kasdien valgydavo košę su mirkalu (makalu), dažnas pietų valgis – rūgšti bulvienė su mėsa ar bulvių šutienė su užtrinu. Vidurio Lietuvoje per pusryčius valgydavo virtinių su varške, mėsos ar spirgučių įdaru, burokų arba kopūstų sriubos su mėsa, pietums pašildydavo nuo pusryčių likusių valgių. Suvalkiečiai per pusryčius valgydavo mėsą su duona ir raugintais kopūstais, kiaušinienę, per pietus – sausienę (sausai virtas ar troškintas bulves) arba bulvių plokštainį, saldžią vaisių sriubą su vyšniomis. Rytų Lietuvoje kasdien kepdavo didelius sklindžius, juos valgė su dažiniu, virdavo kruopų sriubą, vasarą darė šaltibarščius su duonos tešlos ar burokų rūgštimi.

Senovėje lietuviai gėrė midų (puotų gėrimas). Pavasarį prisileisdavo beržų ir klevų sulos, vartojo šviežią ir raugintą – supildavo į kubiliukus, įdėdavo juodųjų serbentų lapų ar ąžuolo šakelių. Lietuvoje nuo XI a. daromas alus.

Menas

Literatūra

Lietuvoje Europos viduramžių kultūros pavidalai ar jos kūrimo ir sklaidos kultūros raiškos panašios formos aptinkamos nuo XIII a. vidurio, kai buvo sukurta lietuvių genčių valstybė. Epochos pabaigoje buvo sukurti reikšmingiausi viduramžių raštijos paminklai – Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai, XVI a. pirmoje pusėje pasirodė pirmieji reikšmingi Renesanso kūriniai. Seniausi viduramžių Lietuvos raštijos paminklai – pirmieji žinomi valdovų raštai (Mindaugo privilegija lotynų kalba Livonijos gyventojams 1253-1254 m. ir kt.), vėliausi – daugiausia rutėnų (rusėnų) kalba (slavų kanceliarinė kalba) rašyti Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai, kurti ir perrašinėti XVI a. 3-6 dešimtmečiais. Viduramžių Lietuvoje buvo rašoma lotynų, senosios graikų, vokiečių, bažnytine slavų kalba ir kai kuriomis regione vartotomis anksčiau už lietuvius apsikrikštijusių kaimynų kalbomis (rutėnų, lenkų, čekų); jų įvairovę lėmė politinio, konfesinio, karinio valstybės gyvenimo poreikiai. Žinomi keli lietuvių raštijos paminklai – žodžiai ir glosos, 1501 m. užrašyti lotyniškame mišiole, ir poteriai, 1503 m. įrašyti leidinio „Traktatas kunigams“ (Tractatus sacerdotalis) pabaigoje („Viešpaties malda“, „Angelo pasveikinimas“ ir „Tikėjimo išpažinimas“).

Renesanso raštiją sudaro įvairūs pasaulietiniai ir religiniai kūriniai lotynų, rutėnų, lenkų kalbomis ir religiniai raštai lietuvių kalba, ėję Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (M. Daukšos, M. Petkevičiaus, J. Morkūno) ir Prūsijoje (M. Mažvydo, J. Bretkūno), kurią kultūrinis ir etninis bendrumas siejo su Lenkija, Livonija ir Lietuva. Epochos pabaigos raštija pasižymėjo vaizduojamo pasaulio įvairove – rašyta jau nebe apie Lietuvai reikšmingą dinastiją, bet apie pagrindinius visuomenės sluoksnius, svarbias gimines, daugiausia Lietuvai nusipelniusius asmenis, krašto gamtą, turtus, išteklius, kita.

Baroko literatūra Lietuvoje apima apie 150 m. tarpsnį, laikotarpio pabaiga siejama su reikšmingais XVIII a. vidurio įvykiais, kai nyko ankstesnės kultūros ir valstybės gyvenimo formos, kai valdant Augustui III, sumenko valstybės valdžia, į konfliktus įtrauktos užsienio valstybės, ir atsirado naujų modernių kūrybinės veiklos pavidalų.

Šviečiamasis amžius Lietuvoje prasidėjo XVIII a. viduryje, baigėsi XIX a. ketvirtame dešimtmetyje: 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas ir valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, 1839 m. likviduota unitų bažnyčia, 1840 m. panaikintas III Lietuvos Statutas. Laikotarpio specifiką lėmusios valstybinės, politinės ir visuomeninio gyvenimo aplinkybės – savarankiškos Prūsijos karalystės sukūrimas 1701 m., Abiejų Tautų Respublikos padalijimai 1772 m., 1793 m., 1795 m. paveikė ir diferencijavo raštiją bei literatūrą Prūsijoje ir Lietuvoje. Sukurta įvairių žanrų religinių ir pasaulietinių raštų vokiečių, lotynų kalba, parašyta reikšmingų grožinės literatūros kūrinių lietuvių kalba. Lietuvoje pasirodė visų žanrų lenkiškų ir lotyniškų mokslinių veikalų. J. Kvandto mokinys Kristijonas Donelaitis – vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros rašytojų. Jis sukūrė originalų, analogų pasaulio literatūroje neturintį metrotoninį hegzametrą, pagrįstą antikinės metrinės ir lietuviškosios toninės eilėdaros principais, ir juo parašė 6 pasakėčias ir 4 giesmių poemą „Metai“.

XIX a. literatūra atspindi kalbinio, istorinio, kultūrinio, estetinio ir socialinio identiteto įvairovę ir jo kaitą, nulemtą sudėtingo literatūros proceso ir politinių sąlygų. Greta XIX a. Lietuvos klasicistinės ir romantinės poetinės tradicijos plėtojosi didaktinė proza lietuvių kalba, veikiama homiletinės retorikos. A. Baranausko romantinė kūryba, tęsianti dvikalbę literatūrinę tradiciją, atspindi tautinių aspiracijų ir istorijos, aukštojo ir žemojo stiliaus darną, kurioje ryškios ir individualios savivokos pradmenys. Moderniąją tautinės savimonės programą, skelbtą žurnaluose Aušra ir Varpas, ryškiausiai atspindi V. Kudirkos klasicistinės retorikos kūryba.

XX a. pradžioje buvo rašoma romantinė dualistinės egzistencijos poezija, vėliau pereita prie monistinio pasaulio suvokimo. Poetai derino įvairius stilius – realistinį, romantinį, impresionistinį, simbolistinį, avangardistinį, siekdami bendrą europinio modernizmo modelį papildyti tautiniais motyvais. Formavosi romantiško modernisto poetinis tipas, išreiškiantis tradicijos ir naujovės, organinio vientisumo ir savirefleksijos siekį. Ryškiausia ir įtakingiausia XX a. ketvirto dešimtmečio literatūrinė mokykla – vėlyvasis neoromantizmas, lietuvių poezijoje įtvirtinęs romantinės tradicijos ir modernumo sąsajas su katalikybe.

1945-1953 m. Lietuvoje nyko klasikinės literatūros tradicija. Iš bibliotekų išimta trečiojo-ketvirtojo dešimtmečio periodika, dauguma lietuvių literatūros klasikos kūrinių. Kūryba buvo cenzūruojama, rašytojai turėjo atsiskaityti apie privalomą marksizmo ir leninizmo studijavimą ir atsižvelgti į partinėje spaudoje reiškiamą kritiką. Tuo metu daugiausia versta socialistinio realizmo rašytojų, taip pat rusų klasikų raštų rinkinių, kurie labiau aukštinti negu lietuvių klasikų kūriniai. Dėl 1968-1988 m. TSRS ekonominio sąstingio lėtėjo kultūros raida, bet padaugėjo temų ir raiškos formų. Septintame-aštuntame dešimtmetyje atgaivinta žmogiškųjų vertybių hierarchija, padaugėjo Vakarų literatūros vertimų. Išleista moderniosios pasaulinės poezijos rinkinių.

Architektūra

Tradicinė lietuvių architektūra

Svarbiausias ir didžiausias ikigotikinės mūro architektūros statinys – Žemutinė pilis Vilniuje. XIII a. antroje pusėje ant Pilies kalno vakarinės papėdės kyšulio buvo suformuota daugiakampio plano aptvarinė pilis, kurios 220 m ilgio aptvaro šiaurės vakarų kampe buvo apvalus iki 10 m skersmens bokštas, vėliau perstatytas į masyvesnį aštuonsienį donžoną. Pilies aikštelė buvo 0,32 ha dydžio, joje stovėjo du mūriniai gyvenamieji, manoma, reprezentacinės paskirties keturkampio plano pastatai, prie pietinės sienos, manoma, buvo mūriniai kazematai. XIV a. pradžioje Vilniaus Žemutinės pilies teritorija pertvarkyta, išplėsta, iš visų pusių apjuosta naujai suformuotos Vilnios vagos.

Po 1385 m. Krėvos sutarties ir 1410 m. Žalgirio mūšio užsimezgė pastovūs Lietuvos ek., prek., kultūros ryšiai su Vidurio Europos valstybėmis. Tai spartino miestų plėtrą, amatų klestėjimą, gotikos – pirmojo architektūros stiliaus Lietuvoje – plitimą. Suintensyvėjo mūrinių pastatų statyba. Savivaldos teises įgijusiuose miestuose statytos rotušės, pirklių kiemai, cechų, gildijų pastatai, gyvenamieji namai. Atsiradę šaunamieji ginklai vertė rekonstruoti ir statyti pilis. Įvedus 1387 m. krikščionybę miestuose ir periferijoje imta statyti daugiau bažnyčių.

Dailė

XIII a. Lietuvos meninės kultūros reliktų išlikę labai nedaug. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gotikos laikotarpio skulptūra daugiausia medinė, polichromuota; jos išliko nedaug. Lietuvoje renesanso stilistiniai bruožai derinti su vietine tradicija. Renesansą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailėje plėtojo atvykę dailininkai ir amatininkai, dirbantys didžiojo kunigaikščio dvare arba pagal užsakymus kuriantys vyskupams, didikams, kurie gerėjant ekonominėms sąlygoms ėmė kaupti kolekcijas, bibliotekas. Dailininkų ir amatininkų kūryba rėmėsi Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose susiformavusia stilistika.

Daugiau kaip per 70 klasicizmo gyvavimo metų grynojo klasicizmo stiliaus vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių sukurta palyginti nedaug. Jiems dažnai taikomas neoklasicizmo terminas. Vilniaus meno mokykla išplėtė žanrų spektrą. Daugiausia plėtota istorinė tematika, vaizduoti ne tik Abiejų Tautų Respublikos praeities, bet ir to meto politiniai įvykiai, žmonės. Suklestėjo portretas, greta pasaulietinio ir istorinio, plito mitologinio portreto žanras. Pradėta vaizduoti ne tik diduomenės, aukštas valstybės pareigas užimančius žmones, bet ir mokslo, meno, taip pat miestiečių ir valstiečių luomo atstovus.

Muzika

Muzika sudarė svarbią pagoniškųjų apeigų dalį, Antrojo tūkstantmečio pradžios baltų gentys (jotvingiai, prūsai) turėjo mirusiųjų laidojimo ritualą ir jo atlikėjus (šventikai ligašonys, tulisonys), specialų žanrinį repertuarą – apie žuvusiųjų žygius buvo dainuojama arba rečituojama. Ritualinį rečitavimą turėjo praktikuoti ir lietuvių kriviai, žinčiai – tokias pareigybes mini Algirdo laikų dokumento nuorašas ir XV a. istorikas Janas Dlugošas. Būta ir ritualinių dainų apie karus ir didvyrius – dainą, kurioje apraudamas 1362 m. Kauno pilies išgriovimas, taip pat Vytauto laikų dainą apie Giedraičių kunigaikštį Daumantą mini ir cituoja XVI a. istorikas M. Strijkovskis. Bardų tipo atlikėjų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdovų ir didikų dvaruose. Dar 1546 m. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo citrininkas (kanklininkas?) Andrius apdovanotas už vadinamos kaimiškos raudos giedojimą.

Lietuvos muzikos raidai reikšminga Vilniaus universiteto veikla – dėstyta muzika, veikė studentų vokalinė instrumentinė kapela, buvo atlikami motetai, simfonijos, kanconos. 1667 m. universiteto prof. Žygimantas Liauksminas išleido pirmąjį Lietuvoje natų rašto ir giedojimo vadovėlį lotynų kalba „Muzikos teorija ir praktika“ (Ars et praxis musica). Operos ir baletai buvo statomi Radvilų (Nesvyžiuje, Slucke), Tyzenhauzų (Gardine), Oginskių (Slanime), kitų didikų dvaruose. Šiuose teatruose pradėjo ryškėti ir kai kurios Šviečiamojo amžiaus tendencijos – vaizduoti valstiečiai, operose dainuota ne italų kalba, buvo rengiami atlikėjai.

Lietuviškieji vakarai

XIX a. pabaigos Lietuvos politiniai ir visuomeniniai gyvenimo pokyčiai – nacionalinis judėjimas, lotynų raidyno spaudos draudimas turėjo įtakos mėgėjų teatro sąjūdžiui. Iš tautinio judėjimo dalyvių slaptų susiėjimų, kuriuose vyko skaitymai, deklamacijos, buvo dainuojama ir šokama, susiklostė lietuviškieji vakarai. Šio laikotarpio skiriami du teatro raidos etapai: iki 1904 m., kai rengti slaptieji vakarai, ir po 1904 m., kai panaikinus spaudos draudimą kultūros draugijos pradėjo rengti viešuosius vakarus. ;

Lietuvos kultūros sritys

• Sportas Lietuvoje
• Dvarų kultūra
• Istoriniai lietuvių drabužiai
• Lietuvių liaudies architektūra
• Lietuvių liaudies muzika
• Lietuvių mitologija
• Lietuvių tradicijos ir papročiai

Nuorodos

Europos šalių kultūros

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė (Anglija, Šiaurės Airija, Škotija, Velsas) | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija
Europos kultūra